Keistas jausmas: kiekvieną kartą užbaigus nelieka pasigėrėjimo jausmo. Lyg ir žinau, kad nebjaurus (na, bjaurumas išryškėja proceso eigoje, o tada jau imiesi atitinkamų veiksmų ...), bet palaimingas užbaigimo jausmas trunka penkias minutes, o tada prasideda svarstymai. Košmaras.
Na, turiu sau priekaištų šį kartą dėl prikimšimo, bet dėl to nekyla noras ardyti ir perkimšti :) Bet priekaištą pasižymėjau. Kitą sykį reikės kažką daryti geriau. Kadangi kraščiuką teko kažkokiu tai būdu slėpti, o karoliukais puošti noras nekilo, tai panaudojau dygsnį. Proga pradėti juos mokytis :D
Na, galima vėl eiti kažką užbaigti. Turbūt. Kol dar noras nedingo.