Su šv. Kalėdom! Ramybės širdyje, džiaugsmo kasdien ir įkvėpimo visuose darbuose, kurių imsitės. Daug meilės sau ir kitiems...
Dovaną sugebėjau baigti tik vieną. Ir dar šlapią įteikiau. Skaros sutvarkytos nebenufotografavau, šaliką taip pat fotografavau paskutinę minutę bile kaip. Istorijos nesikeičia ir tampa tradicija :) Tai dedu savo keistas nuotraukas ir rodau rezultatus, bent šiokius tokius... Nukapoti kampai, bet kitose nuotraukose spalvos nublyškusios :)
Visgi dar nusiteikusi numegzti du šalikus. Iki trijų Karalių. Bet jau pavargau nuo mezgimo, darbo ir šiaip liūdna.
Vieną dovaną baigiau megzti. Aišku, liko jos skalbimas, tempimas ir siūlų sukaišiojimas. Ji mažoka, bet... Jau pavargau skirti pusvalandį vienai eilei. Tai bus gerai taip, kaip yra.
Šalį iš pradžių galvojau dovanoti, kad dar vienos skaros nereikėtų megzt, bet jis yra MANO. Ir niekam nieko nedovanosiu :) Nebent nusimegsiu sau ką nors gražesnio. Dabar jau numegzta daugiau, nei du trečdaliai.
Ir pradėjau naują šaliką. Megsiu tokius tris :D Tik iš skirtingų siūlų. Dėl šito spalvų nesu tikra. Man gražu, bet gavėjui gali ir nepatikti. Guodžiuosi tuo, kad
tada
liks man. Sueis.
Dėl dar vienos skaros persigalvojau. Siūlai nupirkti, ją vistiek teks megzti. Bet gal jau nebe paknopstomis, skubant, kad tik spėčiau iki Kalėdų. Ji bus skirta mamai. O mamoms dovanoti reikia visada, ne tik per Kalėdas.
Mažumėlę jaučiuosi kaip beprotnamy. Darbų begalybė, bet tik todėl, kad kažkada naiviai galvojau, kad užtenka pasvajoti, ir darbai pasidaro patys. Na, kaip raganos iš nespalvotų filmų - nosytę pakraipai ir voila! Kraipyk nekraipiusi... Reikia sau prisižadėti, kad daugiau nieko nebežadėsiu. Nors, ne, kitiems metams jau prisižadėjau begalybę reikalų, bet dar ne raštu. Rytoj paskutinė diena ir jau persigalvojau. Argi ne puiku????
Liemenę damušiau iki nenešiotino varianto (klišas kaklas:() ir padovanojau. Žmogus sakė, kad susitvarkys pats. Aš ir nebesisiūlau...
Megztinio liko rankovės. Ir antkaklis. Kadangi tai bus kalėdinė dovana, tai damušiu per porą dienų.
Aš, skrudžas, sugalvojau kalėdines dovanas numegzti. Tris vyriškus šalikus, tris dvi skaras, šalį, megztinį. Kiek ten liko iki Kalėdų? Viena skara prie pabaigos, šalis - du trečdaliai baigti. T.y. tas paskutinis rezgalas bus padovanotas. Nusimegsiu sau ką nors gražesnio... Siūlai kitiems rezginiams dar nesupirkti. Nes sugebėjau per visus lakstymus pamesti piniginę. Eilinį kartą. Užkniso kas pusmetį atsinaujinti visas korteles :(
Fotkės bus. Pažadu. Kadanorstikrai. Kai nusipirksiu fotoaparatą. Jau taupau.
Nebaigiau nei liemenės, nei megztinio. Pastarojo dar nė pasimatuoti negaliu, nes iki apatinio stulpelio liko visai nedaug, bet vis kokių kliūčių atsiranda. Pavyzdžiui, nauji rezgalai. Pasiilgau spalvų....
Vėlgi, gali būti, kad tai bus vienintelis įrašas šį mėnesį :) C'est la vie.
Nusipirkau Androido programėlę "Raglanify". Ir pašėlau. Užsimaniau megzti, apsiskaičiavau suvedžiau apskaičiavimui megztuką, bet neapsiskaičavau siūlų. Vietoj megztinio gavosi liemenė. Bet graži, tinkanti liemenė, nuregzta per savaitę, žinoma, iš storesnių siūlų. Jau pažadėjau ją padovanoti, nufotografuoti dar nefotografavau, mano telefone fotoaparatas prastas. Nebent nuosavam snukučiui fotografuoti :)
Jau pradėjau kitą megztuką, planuose dar kokie 100. Kaip visada. Ir dar siūlus perkalioju beprotiškais kiekiais. Istorija kartojasi. Kažkur mėtosi nemaži kiekiai šiaip medžiagėlių, siuvinėjimo medžiagų, siuvinėjimo siūlų, ir visokių kitokių gerų dalykų. O namie rankdarbiavimui patogių sąlygų nėra.
Staltiesė taip pat juda. Po kelias servetėles per savaitę.
O šiaip laiko nėra. Darbe chebra žaidžia žaidimus tokius, kad nėra aišku, ar kitais metais turėsiu darbą. Nepaisant to, apsikrovusi visokiom darbinėm nesąmonėm iki ausų. Kartais net pagalvoji, blyn, nepriimtų, rasčiau ką veikti. Bet tuo pat metu baisu. Ir bandai ieškoti alternatyvų iš anksto. O tai reiškia tik dar daugiau darbo... Taip ir sukūsti žmogus :P 15 kg pamečiau.
Žinau, kad skamba keistai. O istorija tokia, kad mėgstu žaisti kompiuterinius trumpus žaidimus. 1 lygis, 2, 3 ir t.t. iki pabaigos.
Tad labai nustebau, kai išmaniojo telefono svorio metimo apps'as (kaip jau sakiau, svorį metinėsiu visą gyvenimą) pasiūlė lygius pagal tai, kaip tu laikaisi nurodymų. Tai pagalvojau, kodėl nesuteikus lygių staltiesei :D Ties 7 lygiu baigčiau, o 2 lygis reiškia 4 x 4 servetėlių. Kadangi noriu judėti toliau, o fotografuoti prie tokios šviesos nenoriu, tai tik pranešu, kad judu priekin. Be įrodymų :P
Vieną vakarą pajutau, kad šąla kojos. Viskas, nusprendžiau, laikas nusimegzti kojines! Įlindau į virbalų stalčių, ieškau penkių virbalų, bet sugraibau tik vąšelius... Tada jau nusprendžiau, kad laikas nusinerti staltiesę iš servetėlių!
Kol kas tiek:
Liko dar 124.
Per savaitę daugiau nei poros servetėlių nunerti nepavyksta. Tad tai garantuotai metų projektas...
Nuotrauka daryta telefonu. Telefonas naujas, dar nemoku juo tinkamai naudotis, galbūt nuotraukos ateityje gražės. Arba ne. Nes manasis fotoaparatas pas mane grįžta retai ir trumpam...
Taip jau gavosi, kad turėjau viską kartu su atsiprašymais įteikti šiandien. Skubiai prausiau, rėminau ir fotografavau. Nevykusiai įrėminau, nevykusiai ir nufotografavau.
Taigi, prisiminimui tik maža fotografija, kurioje rėminimo trūkumų nesimato trūkumai ne tokie akivaizdūs.
Išvada: Jei jau dovanoju, pačiai rėminti negalima. Tobulai neužtempsiu, lai tai daro profesionalai.
Keliauju po Italija. Trumpam prisedau prie kompiuterio. Piligrimine kelione, bet rezimu "hard", nes mano galimybes ka nors apziureti ar aplankyti - gan ribotos. Del to, kad labiau vaziuoju kaip aptarnaujantis personalas, o ne kaip pakeleivis. Ir nuotrauku be galo mazai - tenka mastyti ir galvoti apie visai kitus dalykus, nei Italijos grozis, ar apie tai, ka noreciau pasigirti kitiems, kad maciau ta ar ana.
Siandien pamaciau muziejuje senus siuvinetus arnotus. Tai taip... jei kada ir keliauciau kaip turiste, tai tik apziureti visokiu tekstiliniu gerybiu, ornamentu, puosybos elementu ...
Kas mane pažįsta, žino, kad amžinai kamuojuosi su antsvoriu. T.y. garsiai pergyvenu, kai turiu ūpo, bandau atsikratyti kilogramais, bet netvarkingas ir nejudrus gyvenimo būdas daro savo. Kam tokia įžanga?
Pernai vasarą man pavyko nusimesti daugiau nei porą kg. Iš to džiaugsmo pradėjau megzti mažos "išmieros" megztinį. Tokios mažos, kad net mano XS dydį nešiojančiai draugei prisimatavus tą vieną numegztą dalį, jis buvo per mažas. O mezgiau tai su 2 Nr. virbalais!
Na, tai ką, reikia prieš išardant parodyti savo "šedefrą".
Ir pernykštis siuvinėjimas pajudėjo. Turiu vilties, kad rugpjūtį dovaną galėsiu įteikti...
Vieną gražų vakarą vonioje išgirdau "pliumpt". Kai susidomėjusi nužvelgiau garso šaltinį, paaiškėjo, kad tai mano išmanusis mobilusis telefonas pateko į avariją. Draugai pasiūlė džiovinti jį ne kur kitur, o ryžiuose. Po dviejų savaičių išmanusis veikia, ekranas kaip ir toks pat kaip ir anksčiau, neveikia tik vienas mygtukas (iš trijų).
Kitą dieną, prieš labai skubų naktinį darbą, pastebėjau, kad kažkodėl neveikia mano internetas... Pasirodo, kad nulūžo modemo USB jungtis. Nunešus taisyti, paaiškėjo, kad detalių nėra. Kada bus, nepaklausiau, bet... gyvenu dabar namuose be interneto. Tiksliau, tik su labai nepatogiu mobiliuoju internetu tik išmaniajame telefone. 1000 langų neatsidarysi, iš visų jėgų nepanaršysi...
O jei taip visą likusią vasarą? Tiesą sakant, man, internet junkie, patinka ši mintis...
kartais dažnai stebiuosi, kas skaito šitą blogą :D Jame be atsiprašinėjimų ir blevyzgų daugiau nieko nėra. Na, vienas kitas vaizdelis. Kiek per kelis metus jų įkėliau, galima ant rankos pirštų suskaičiuoti...
Bet taip, viena leidimosi žemyn fazė lyg ir baigiasi. Sakau, lyg, nes niekada negali žinoti.
Bet vėl prasideda spalvų haliucinacijos ir niežti rankos :) Gal, gal šią vasarą pavyks atsiriboti nuo visko, ir atsiplėšti nuo žemės...
Ne, kalba eina ne apie rankdarbius. Gavau pirmą neigiamą atsakymą į paraišką dėl darbo. T.y. noriu keisti dabartinį. Jei jau laikinai, tai tikrai ne savaitei ir ne mėnesiui.
Matau, kad laukia ilgas kelias. Tikiuosi, kad sėkmė nusišypsos ir dar ne vienoje kelio vietoje :)
Live from day to the next day
Try to satisfy the cravings before they
Consume you
Colours are brighter
The world can excite you
When you're under its spell
You can tell
All too well
That without it life would be hell
And time is passing you by
It marks no moment of your life
When you submit yourself to be numb,
The fear disappears,
And everything seems clear
When the emptiness is upon you
It fills you up like a balloon
And you float
High up over the real world,
And think of when
You were a little girl again
Where would you go, baby?
What could you do?
Didn't you hear, baby?
Nothing is sure but uncertainty
You can feel the hunger inside you
But the longing will no longer guide you onwards,
Sinking into the floorboards
Where the rats eat at your will
And do it until,
Your belly aches
And your soul will not be still
Wrench yourself from your demons
For far too long you've believed them
When they told you you were weak
Take a step in the tunnel
With the light 'round the bend
In the end
You can start to make amends
Who knows where you'll go, baby
So much you could do!
Haven't you heard, baby?
All will be well
If you want it to
Leninas žmonai sako, kad eina pas meilužę, meilužei sako, kad eina pas žmoną, o pats - tiesiai į biblioteką.
Pas mane panaši situacija, tik ji labiau gal liečia mano veiklą. Be chaoso negaliu, bet nesu jo prisijaukinusi. Chaoso nepaanalizuosi, ir jo neaprėpsi, bet tikslas ne toks. Svarbiausiai yra jame nesistengti palaikyti tvarkos, t.y. nesipriešinti jo prigimčiai. Norėčiau atrasti dėsningumus. Kad galėčiau eiti chaosu, bet nedideliu, t.y. tokiu, kuris manęs neprarytų...
Nuo Lenino peršokau prie kažkokių abstrakčių paistalų. Kuo ne chaosas? Bet paaiškinsiu pastaruoju metu pamėgtaisiais punktais:
- prisiimu daug įvairių veiklų;
- kai reikia dirbti, niekaip negaliu apsispręsti kurios imtis, ir tuo pat metu nuogastauju, kad pasinersiu iki ausų tiek, kad pamiršiu laiką (ir tada tų kitų veiklų nespėsiu).
Taigi, tegyvuoja chaosas! Neriam! Tik į sūkurį reikia paleisti kuo mažiau daiktų, kad besisukdami jie manęs neužmuštų. Reikia ir kokį pakenčiamą laikrodį nusipirkti, nes namuose esantis sekundes suka dvigubai greičiau, o iš paskos ir kitos rodyklės bėga.
Nuo dabar netgi savo blogą padarysiu nedideliu chaosu. Bet pas mane viskas jau pateisinta iš anksto. I'm a little bit crazy...
Na, nesugebėjau pasveikinti savo skaitytojų (jei tokių yra) nei su Kalėdomis, nei su Naujais metais. Ir per tuos kelis mėnesius ir jokio rankdarbio į nagus nepaėmiau.
Dėl tinklaraščio buvo visokių planų, ale džiaugiuosi, kad apie juos neprasitariau, nes jie įgyvendinti bus, tik kada - nežinia. Turiu viziją ir misiją :D Sau, žinoma.
Kol kas mano daromi ar atidėliojami rankdarbiai atspindi tai, ką įsivaizduoju ir galvoju, o ne tai , kas yra aplink. Ir ko siekiu.
Taigi vienas iš mano pasižadėjimų sau šiais metais, yra toks, kad rankdarbiai taps tikru mano poilsiu (na, tai tiesiog pasižadėjimas prisiversti ilsėtis sąmoningai). Kitas, kad rankdarbiai taps mano realybės dalimi. Tokios, kokios norėčiau pati sau aplink save.
Na, ir eilinį kartą pasižadu sau daugiau dirbti. Kad darbas būtų maksimaliai produktyvus, ir kūrybinės energijos likučius dar galėčiau sukišti į rankdarbius.
