Leninas žmonai sako, kad eina pas meilužę, meilužei sako, kad eina pas žmoną, o pats - tiesiai į biblioteką.
Pas mane panaši situacija, tik ji labiau gal liečia mano veiklą. Be chaoso negaliu, bet nesu jo prisijaukinusi. Chaoso nepaanalizuosi, ir jo neaprėpsi, bet tikslas ne toks. Svarbiausiai yra jame nesistengti palaikyti tvarkos, t.y. nesipriešinti jo prigimčiai. Norėčiau atrasti dėsningumus. Kad galėčiau eiti chaosu, bet nedideliu, t.y. tokiu, kuris manęs neprarytų...
Nuo Lenino peršokau prie kažkokių abstrakčių paistalų. Kuo ne chaosas? Bet paaiškinsiu pastaruoju metu pamėgtaisiais punktais:
- prisiimu daug įvairių veiklų;
- kai reikia dirbti, niekaip negaliu apsispręsti kurios imtis, ir tuo pat metu nuogastauju, kad pasinersiu iki ausų tiek, kad pamiršiu laiką (ir tada tų kitų veiklų nespėsiu).
Taigi, tegyvuoja chaosas! Neriam! Tik į sūkurį reikia paleisti kuo mažiau daiktų, kad besisukdami jie manęs neužmuštų. Reikia ir kokį pakenčiamą laikrodį nusipirkti, nes namuose esantis sekundes suka dvigubai greičiau, o iš paskos ir kitos rodyklės bėga.
Nuo dabar netgi savo blogą padarysiu nedideliu chaosu. Bet pas mane viskas jau pateisinta iš anksto. I'm a little bit crazy...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą