Naujus metus pasitinkant

Visus su šventėm!

Laikas vėl grįžti prie darbų darbelių. Krūvis darbe šiek tiek sumažėjo, būtų galima vėl atgaivinti įprotį rankdarbiauti laisvalaikiu.

Reikėtų ir čia dažniau pasireikšti, pasirodyti ką darau ir ką galvoju... Tačiau pastebiu tendenciją link "kad ir nežmoniškai, bile kitoniškai". Tai gali būti, kad nieko labai gražaus man nesigaus su rankdarbiais. Bet mažų mažiausiai bus kas nors keisto ar beprotiško ("Crazy and easy" :D). Na, tas atvejis, kai žavėtis nelabai yra kuo, tiesiog neturi ką pasakyti :D Bet juk taip ir išbandomi visokie nauji dalykėliai, ar ne? Juolab, kad mano tikslas nėra pasirodyti - tik mokytis ir išmokti. Bandyti. Išgauti. Ir mėgautis procesu.

Linkiu kūrybingų ateinančių metų!

Cha0sas

Manęs nėra niekur... Nei rankdarbiuose, nei gyvenime, nei darbe. Viskas priešokiais, priebėgom, pusę išbarstant pakeliui, niekas nebaigta, ir nepadaryta, pamiršta, nedadaryta, nemiegota.

Labai laukiu, kada ši būsena pasibaigs. Jei ji pasibaigs?

Keletas pamokėlių

Benaršydama savo blogų sąrašą, kuriame yra ir pora rankdarbių blogus apžvelgiančių puslapių, aptikau adatinės pamokėlę: http://theobjectproject.typepad.com/the_object_project/2009/08/tea-cup-flower-series.html
Turiu minčių, pasidedu. Noriu porą nebaigtų rankdarbių pabaigti, tada imsiuosi naujo nedidelio projekto.
Pastaruoju metu susidomėjau gėlių darymu. Nerimtu tokiu, pvz., origami ir pan. Na, ir medžiaginių, netgi bandžiau, naudodamasi youtube.com rastomis pamokėlėmis, bet kol kas nieko įdomaus ir vertingo.
Tačiau šis viename iš blogų rastas variantas mane sudomino. Irgi pasidedu:
http://nzjo.blogspot.com/2009/08/woven-rose-tutorial.html

Et, ir vėl norisi naujų horizontų ir naujų bandymų. Bet kol kas palūkėsiu... Arba neištversiu. Bet jau išsitraukiau vieną siuvinėjimo rinkinį DMC "Little rose", į kompaniją damai :) Įdomu, koks bus rezultatas...

Pažadai

OK, štai tas Kokkopeli...
Paveikslas buvo skirtas sesei. Originalas su žodžiu Welcome :) Sesė sakė, kad nori lietuviškai. Paskui kai liko tik užrašas, persigalvojo, kad jo visai nereikia. Super!
Štai jis įrėmintas. Prastos fotkės, bet norėjau, kad būtų nufotografuota ant sienos. Toje vietoje - prastas apšvietimas. Ir siena baisi, bet ne apie tai daina. Taigi, Kokkopeli buvo tiesiog paprastai įrėmintas.

O dabar apie pažadus. Pažadėjau nufotografuoti turimas parsisiųstas nedideles medžiagėlių atraižas. Yra ir šiek tiek daugiau, bet gal aš anksčiau jas rodžiau? Pažiūrėjau, kad rodžiau, bet nuorodos neveikia. Na, ir netrauksiu :P
Taigi, štai medžiagėlės. Kaip visada nuotrauka prastoka, bet plačiai reikėjo aprėpti, ne visus raštelius paėmė :) Nes juoda antra iš dešinės antroj eilėj iš tikro yra pilka su smulkiu juodu gėlėtu rašteliu :) Tokiu pačiu kaip per dvi medžiagas kairėn ruda :D Jeigu ten kas nors matosi...

Pagalvojau, kad reikia po truputį mažinti pažadų naštą. Kiek čia beliko iki Kalėdų... :(

P.S. Spaudžiat fotkę ir pasididina ;)

Dama

Pagaliau įrėminta ir parsinešta. Kokkopeli taip pat parsineštas, bet nuotraukos nepavyko, žaisti tingiu. Vėliau.
Pripažįstu, kad nuotrauka nekokia. Bet yra kaip yra. Man patinka rėmintojų pasiūlytas sprendimas: vieną paveikslo šoną pritraukti prie karšto, o kita atitraukti, kad matytųsi, kad tai baigtas stalas ar baras...

Dar viena atostogų savaitė

Mokausi atostogauti. Naudojuosi visais pasiūlymais, kurie tik nukrenta. Gal kitais metais jau ką nors ir suplanuosiu pati.
Šią savaitę kelias dienas praleidau nuostabioje sodyboje su puikia kompanija! Šiandien skauda visus raumenis. Bandau keisti gyvenimo būdą. Ir man tai patinka...

Atostogos prasidėjo!

Tai va, viena atostogų savaitė jau praėjo, kurią praleidau prie jūros.


Tačiau prieš išvažiuodama dar spėjau uždėti savo blackwork damai karolius


Norėjau vežtis kokį rankdarbį, bet, žinodama savo išsiblaškymą ir nepastovumą, bijojau, kad galiu pamesti ar palikti. Taigi paėmiau vieną labai seniai pradėtą siuvinėjimo rinkinį, kurį nelabai būtų baisu ir pamesti (cha cha cha).
Pradžioje buvo tiek:


Ir savo nuostabai, sugebėjau jį netgi pabaigti (na, kai ką visgi nusprendėm praleisti, todėl darbo pamažėjo...).

(Dimensions, "Kokopelli welcome")

Pakvailiojimai

Norėčiau pristatyti savo įsivaizduojamą draugą, jis jums nedrąsiai sako "labas".



Ir šiaip, iš tų mano penkių darbų nieko neišėjo. Rankšluosčio siuvinėjimas išardytas, bet tuo viskas ir pasibaigė. Nes nusprendžiau, kad noriu tapti stilinga ir nepakartojama. Kadangi sezonui reikia ruoštis pusmetį prieš, pagalvojau, kad galėčiau pradėti nuo kepurės. Manau, kad man pavyko.

Tikras haut-couture stilius, ar ne?

Aišku kad juokauju, čia ne kepurė, jei ką.

Et...

Neatsilaikiusi vėl prisisiunčiau medvilninės medžiagos atraižų. Sėdžiu, žiūriu ir galvoju - ir ką aš su ja darysiu? Ir kada ? Bet ji tokia graži... Ir ją taip gaila gadinti... Sakau, gal nusipirkti kokį tuščią sandėlį ir jame apsigyventi? Tada būtų galima atsiduoti visiems neplanuotiems pirkiniams!

Darbas vyksta :)

Nusprendžiau tokių negražių nuotraukų kaip rankšluosčio nebedėlioti. O lyginti - tingiu.
Taigi, gavau krūvą pintų stalčių (šešis), ir planavau juos visus kišti į palovį sukrovus visokius daiktus. Bet planas šiek tiek pasikeitė, nes keturi stalčiai įgavo kitą paskirtį.
Na, bet kaip ten bebūtų, kišant į palovį ką nors, reikia kišamus daiktelius kažkuo pridengti. Netyčia per savo bloglistą atradusi mairuru siūlomą furoshiki, supratau, kad tai ir yra tai, ko man reikia. Vien dėl to, kad nenaudoja siuvimo mašinos (aš vis dar jos paniškai bijau). Iš kitos pusės, bedirbant pradedu suvokti elementarius siuvimo reikalavimus (kas, kaip ir kodėl). Na, blondinė aš, ką jau bepadarysi...

Taigi, trečiasis savaitės projektas yra furoshiki. Kol kas jis visai nejuda, bet prieš akis dar visas savaitgalis. Kol kas turiu pusę viso dydžio: reikia 1 m x1,30 m, turiu 60 cm x 65 cm. Ir lino atraižos, deja, tam nelabai tinka, bet šį kartą sueis. Na, tai irgi praktinė pamoka apie medžiagas :D
Ketvirtasis savaitės projektėlis - blackworko damai prisiūti karoliukus, o penktasis - susitvarkyti siuvinėjimo siūlus: dėžutės ir "babinos" nupirktos, ankstesnioji sistema neapsiteisino - trečdalis siūlų arba be numerių, arba sumesti be tvarkos į dėžutę :( Tai dar viena mission impossible, bet brolis žadėjo padėti. Kol kas siuvyniojau tik 50, liko 400. Ojei, nenoriu apie tai net galvoti...

Siuvinėtas rankšluostis

Savaitės projektas Nr. 2. Ir ne, tikslas nėra pabaigti siuvinėjimą, tikslas yra jį išardyti. Nes rezultatas man labai (tiesiog žiauriai) nepatinka. Žiaurus nepatikimas reikalauja žiaurių ardymo priemonių.

Iš pradžių galvojau, kad tai vienas iš greitų projektėlių (nugi reikia skintis kelią link naujo darbelio!), bet pradėjusi tuo suabejojau: medžiaga minkšta ir skysta, reikia nemenko kruopštumo, ir tai - visgi kai kur siūleliai išsitampė.

Na, bet šiandien jau nebeabejoju, kad šią savaitę užbaigsiu. O tada rankšluostis keliauja į žaliavų kategoriją: kada nors tai bus naujas projektas.

Nerta skara (?)

Ką gi, kai Agnė paklausė, kaipgi reikėtų baigti senus seniai pradėtus ir niekaip neužbaigiamus darbus (nepradedant krūvos naujų) - susimąsčiau. Kadangi vasarą visada turiu daugiau laiko, nusprendžiau pažaisti pagal sistemą: kai trys neužbaigti darbai užbaigiami, įgyjama teisė pradėti ką nors nauja (šia teise nebūtina pasinaudoti iš karto - galima tiesiog pasimėgauti ateityje :D). Kadangi rankos niežti biskornams (lietuviškai siūlomas pavadinimas - keistakampiai, bet man žodis "biskornas" patinka labiau), visokiems mažulyčiams pakabukams ir kitokioms nesąmonėms, dar laikausi. Juolab, kad ir nedega...

Užtat sugalvojau dar vieną taisyklę: kas savaitę dirbti tik su penkiais rankdarbiniais "projektėliais" (jei juos galima taip pavadinti). Kadangi teisė naujam darbui pradėti dar neįgyta, tai dabar numatyti ir krapštomi tik penki nebaigti darbai. Na, žinodama save, pasilieku teisę jų neužbaigti ir mestis prie ko nors kito.

Taigi, šios savaitės projektas numeris vienas: nerta skara. Priešistorė: turėjo būti dovana, bet neįvertinau smulkumo ir darbo imlumo. Stengiausi labai - bet po dviejų savaičių kruvino darbo ji vis dar tebetiko tik lėlei.

Išmesti gaila, ardyti nelabai įmanoma - ji visa sudaryta iš maždaug 2 cm (pasitaisau: dvigubai didesnių - 3,5-4 cm) skersmens paskirų gėlyčių. O užkišti ir nebaigti yra beveik tas pats, kaip ir išmesti.

Dar vienas kvailas dalykas yra tas, kad nors pati tas gėlytes sugalvojau - iš jų sunertas trikampis atrodo beviltiškai. Kol prisikasiu iki trikampio pagrindo, kuris būtų tokio ilgio, kad galėčiau apsijuosti apie savo užpakalį, iš paskos drieksis metro ilgumo šleifas. Nejuokinga.

Taigi, pristatau savaitės projektą Nr. 1 - neriamą skarą! (Kategorija: misija neįmanoma).

Biscornu2

Kadangi šiandien sutariau susitikti su drauge, kuriai numatyta dovanoti antrąjį biscornu, pasirūpinau, kad fotoaparatas būtų grąžintas.
Keistas jausmas: kiekvieną kartą užbaigus nelieka pasigėrėjimo jausmo. Lyg ir žinau, kad nebjaurus (na, bjaurumas išryškėja proceso eigoje, o tada jau imiesi atitinkamų veiksmų ...), bet palaimingas užbaigimo jausmas trunka penkias minutes, o tada prasideda svarstymai. Košmaras.

Na, turiu sau priekaištų šį kartą dėl prikimšimo, bet dėl to nekyla noras ardyti ir perkimšti :) Bet priekaištą pasižymėjau. Kitą sykį reikės kažką daryti geriau. Kadangi kraščiuką teko kažkokiu tai būdu slėpti, o karoliukais puošti noras nekilo, tai panaudojau dygsnį. Proga pradėti juos mokytis :D






Na, galima vėl eiti kažką užbaigti. Turbūt. Kol dar noras nedingo.

Nesusiūtas biscornu2

Ką gi, pagrindinis darbas baigtas. Buvo nemažai abejonių dėl antrosios pusės, nes pabaigusi vieną pusę pamačiau, kad likusio siūlų kiekio neužteks, jei norėčiau tokios pačios antrosios pusės. Teko improvizuoti. Iš pradžių bandžiau atitaikyti vienspalvius DMC siūlus, bet pirmą kartą nepavykus nusprendžiau, kad bandyti-ardyti-ir vėl bandyti procedūra mano nervams netinkama. Teko pakoreguoti raštelį.
Dabar beliko susirasti susiuvimui tinkamos spalvos siūlus. Jau du atmečiau :D

Siuvinėjimo siūlų balandžio mėn. prenumerata

Pagaliau gavau :) Neapėmė tokia ekstazė kaip pirmą kartą, bet man patinka Carrie's Creation siūlai. Visų pirma todėl, kad jie nebrangūs, o antra: sunku tuos spalvų perėjimus kur nors pritaikyti, bet kai tai pavyksta - rezultatas laaaabai pradžiugina.

Apmaudas

Norisi pabumbėti... Privėliau visur klaidų - visuose dabar dirbamuose darbuose, reikia taip nemenkai ardyti. Norisi griūti ir rėkti, ir spardytis kojomis, bet bijau, kad įlūšiu pas kaimynus. O jie ir šiaip nemieli, tai turbūt apsieisiu be širdį veriančio reginio...
Turbūt padėsiu į šoną, kad nereikėtų griūti - gal mėnesiui, gal porai metų, kas žino. Damačkos baigti negaliu, nes, prašom tik nesijuokti, nerandu kur pasidėjau karoliukus. Miela.
Na, yra dar šeši variantai ką būtų galima varyti link pabaigos... Bet bijau, kad galiu vėl susidurti su poreikiu ardyti. O gal ir nieko, privarai visur klaidų, atidedi "taisymui" ir pradedi krūvą naujų darbų... Kol vėl nepriveli klaidų. Ha.

Biscornu1

Rodausi: galutinai pabaigiau anksčiau rodytą biscornu. Manau, kad išėjo visai neblogai.



Pabaigusi pagalvojau, kad reikėtų paklibinti seniai klibintus projektus, bet juos klibinant šovė mintis panaudoti viršutinį kampinį raštelį naujam biscornu.


Mano nusivylimui, jis labai panašus į ankstesnįjį. Nieko, pasistengsiu, kad kito spalvos būtų jau nebepanašios.

Eilėraštis laiške

Spėkit, ko nerandu šį kartą? Fotoaparato pakrovėjo. Rado kada pasislėpti.
Aha, o štai anksčiau minėtas eilėraštis:
Palaistyki medžius, kai degs iš karščio
Ir jūrą atpažink vandens laše.
Tik liūdesio nereikia šaukti garsiai,
Nereikia saulės žadinti nakčia.
Mokėki tu užgimt kas dieną, kas sekundę
Ir savyje išsaugoti kuts...
Tegu pro šalį dienos nepradunda
Ir jos ilgesnės būna už metus!

Įsivaizduojat, kiek per tokią dieną galima būtų išsiuvinėti?
Džoukas, aišku.

Laiškas

Išsprendžiau savo fotiko klausimą. Aplinkiniais keliais, žinoma. Laidas kažkur guli ir žvengia garsiai (girdžiu).
Bet šiandien gavau nuostabų laišką. Ir buvo du variantai: arba aš kuopiu namus, arba ieškau kitos išeities. Kadangi tinkamos nuotaikos namų kuopimui niekada nebūna, arba ji trunka ilgiausiai 15 minučių, pirkau kortelių skaitytuvą. Na, dar pasikankinau, galvojau, kad neveikia, ir sugadinau pačią kortelę su visoms fotkėm (tyliai guodžiausi, kad nieko tokio, žinoma). Palengvėjo, kai supratau, kad kišant kištuką į aparatūrą reikia panaudoti šiek tiek jėgos. Uf. Blondinė.

Tai va, gavau nuostabų laišką, ir pati jaučiuosi nuostabi, kad jį gavau!






Jei gausiu leidimą, užrašysiu nuostabų eilėraštį, kuris ten buvo parašytas.

Kartais jaučiuosi taip, kad daug prarandu, neskaitydama poezijos. Bet tuo pat metu pripažįstu, kad tai baisiai nuobodu, nes tai ne meilės romanas. Ir negali praleisti kokių poros puslapių su gamtos aprašymais. Mokslinės literatūros neskaitau, nebent kas priverčia.

Ha ha ha

Žodžiu, viskas labai juokinga.
Ką norėčiau išmokti - tai būti pedantiška, kaip visos rimtos kūrėjos, randarbistės, kurios daug padaro. Nes pas jas viskas savo vietose. Kai pasižiūriu į savo lobyną - atrodo, vis kažko trūksta. Kai pradedu traukti - pasidaro baisu. Tvarkymasis baigiamas. Kai reikia ką nors surasti - nieko neturiu. Kai ką nors sumeistrauti - namuose sprogsta atominė bomba.
O juokingiausia tai, kad vos nusipirkusi fotoaparatą, sugebėjau pradanginti laidą. Taigi, net jei pagaučiau kokių gražių kadrų, neturiu galimybės įkelti. Tai nieko baisaus, nes vistiek neturiu ką įkelti, bet pabambėti galima, ar ne?
Aišku, visi organizuotų žmonių patarimai prasideda nuo paprastų dalykų: mesti lauk šiukšles :D dėti viską iš karto į vietą. O kur rasti tą vietą? Sunku būti šopoholikei. Nebent gyveni sandėlyje. Bet ir ten reikia palaikyti tvarką. Padėtis be išeities.
Bet aš vistiek rasiu tą laidą!

Dovana sesei

Taigi, vėl nusipirkau žurnalą. Šį kartą "Juodasis siuvinėjimas". Kadangi šią techniką tiesiog dievinu, o ir atsižvelgiant į priesaiką perkant rankdarbių žurnalą ką nors pagaminti pagal jo instrukcijas, būtinai turėjau išsiuvinėti Retro damą.
Liko karoliukai, bet kol kas apie juos reikia gerai pagalvot.


Ir siuvinėjamas biscornas dovanų vienam labai geram žmogui.

Psychadelic whiteboard Art

Via Clevelandgirlie

"Sietka"

Prieš porą savaičių, nepaisydama pinigų trūkumo, nusipirkau rankdarbių žurnalą "Lena". Pradėjo graužti sąžinė, kad šitaip išlaidauju ir nusprendžiau - tam, kad atsipirktų, reikia kažką pagaminti pagal jo instrukcijas. Keista, bet pradėjau ir pabaigiau. Nuo originalo stipriai skiriasi, bet pakankamai patogi - tik reikia sugalvoti, ką daryti su pamušalu ar įdėklu, bet iki vasaros dar daug laiko.
Turėjo gautis tokia:
Nėriau pagal nurodymus, bet siūlai kažkaip išsikreivino, ir galvosi pusantro karto platesnė, nei nurodyta originale.
Dabar belieka tik sukišti siūlus, ir laukti vasaros. Gal jos belaukiant ką nors patobulinsiu

Nuoroda. Šiaip

Benaršydama internete radau ir susižavėjau. Pasidedu.
http://www.scoutiegirl.com/2008/06/index.html