Pakvailiojimai

Norėčiau pristatyti savo įsivaizduojamą draugą, jis jums nedrąsiai sako "labas".



Ir šiaip, iš tų mano penkių darbų nieko neišėjo. Rankšluosčio siuvinėjimas išardytas, bet tuo viskas ir pasibaigė. Nes nusprendžiau, kad noriu tapti stilinga ir nepakartojama. Kadangi sezonui reikia ruoštis pusmetį prieš, pagalvojau, kad galėčiau pradėti nuo kepurės. Manau, kad man pavyko.

Tikras haut-couture stilius, ar ne?

Aišku kad juokauju, čia ne kepurė, jei ką.

Et...

Neatsilaikiusi vėl prisisiunčiau medvilninės medžiagos atraižų. Sėdžiu, žiūriu ir galvoju - ir ką aš su ja darysiu? Ir kada ? Bet ji tokia graži... Ir ją taip gaila gadinti... Sakau, gal nusipirkti kokį tuščią sandėlį ir jame apsigyventi? Tada būtų galima atsiduoti visiems neplanuotiems pirkiniams!

Darbas vyksta :)

Nusprendžiau tokių negražių nuotraukų kaip rankšluosčio nebedėlioti. O lyginti - tingiu.
Taigi, gavau krūvą pintų stalčių (šešis), ir planavau juos visus kišti į palovį sukrovus visokius daiktus. Bet planas šiek tiek pasikeitė, nes keturi stalčiai įgavo kitą paskirtį.
Na, bet kaip ten bebūtų, kišant į palovį ką nors, reikia kišamus daiktelius kažkuo pridengti. Netyčia per savo bloglistą atradusi mairuru siūlomą furoshiki, supratau, kad tai ir yra tai, ko man reikia. Vien dėl to, kad nenaudoja siuvimo mašinos (aš vis dar jos paniškai bijau). Iš kitos pusės, bedirbant pradedu suvokti elementarius siuvimo reikalavimus (kas, kaip ir kodėl). Na, blondinė aš, ką jau bepadarysi...

Taigi, trečiasis savaitės projektas yra furoshiki. Kol kas jis visai nejuda, bet prieš akis dar visas savaitgalis. Kol kas turiu pusę viso dydžio: reikia 1 m x1,30 m, turiu 60 cm x 65 cm. Ir lino atraižos, deja, tam nelabai tinka, bet šį kartą sueis. Na, tai irgi praktinė pamoka apie medžiagas :D
Ketvirtasis savaitės projektėlis - blackworko damai prisiūti karoliukus, o penktasis - susitvarkyti siuvinėjimo siūlus: dėžutės ir "babinos" nupirktos, ankstesnioji sistema neapsiteisino - trečdalis siūlų arba be numerių, arba sumesti be tvarkos į dėžutę :( Tai dar viena mission impossible, bet brolis žadėjo padėti. Kol kas siuvyniojau tik 50, liko 400. Ojei, nenoriu apie tai net galvoti...

Siuvinėtas rankšluostis

Savaitės projektas Nr. 2. Ir ne, tikslas nėra pabaigti siuvinėjimą, tikslas yra jį išardyti. Nes rezultatas man labai (tiesiog žiauriai) nepatinka. Žiaurus nepatikimas reikalauja žiaurių ardymo priemonių.

Iš pradžių galvojau, kad tai vienas iš greitų projektėlių (nugi reikia skintis kelią link naujo darbelio!), bet pradėjusi tuo suabejojau: medžiaga minkšta ir skysta, reikia nemenko kruopštumo, ir tai - visgi kai kur siūleliai išsitampė.

Na, bet šiandien jau nebeabejoju, kad šią savaitę užbaigsiu. O tada rankšluostis keliauja į žaliavų kategoriją: kada nors tai bus naujas projektas.

Nerta skara (?)

Ką gi, kai Agnė paklausė, kaipgi reikėtų baigti senus seniai pradėtus ir niekaip neužbaigiamus darbus (nepradedant krūvos naujų) - susimąsčiau. Kadangi vasarą visada turiu daugiau laiko, nusprendžiau pažaisti pagal sistemą: kai trys neužbaigti darbai užbaigiami, įgyjama teisė pradėti ką nors nauja (šia teise nebūtina pasinaudoti iš karto - galima tiesiog pasimėgauti ateityje :D). Kadangi rankos niežti biskornams (lietuviškai siūlomas pavadinimas - keistakampiai, bet man žodis "biskornas" patinka labiau), visokiems mažulyčiams pakabukams ir kitokioms nesąmonėms, dar laikausi. Juolab, kad ir nedega...

Užtat sugalvojau dar vieną taisyklę: kas savaitę dirbti tik su penkiais rankdarbiniais "projektėliais" (jei juos galima taip pavadinti). Kadangi teisė naujam darbui pradėti dar neįgyta, tai dabar numatyti ir krapštomi tik penki nebaigti darbai. Na, žinodama save, pasilieku teisę jų neužbaigti ir mestis prie ko nors kito.

Taigi, šios savaitės projektas numeris vienas: nerta skara. Priešistorė: turėjo būti dovana, bet neįvertinau smulkumo ir darbo imlumo. Stengiausi labai - bet po dviejų savaičių kruvino darbo ji vis dar tebetiko tik lėlei.

Išmesti gaila, ardyti nelabai įmanoma - ji visa sudaryta iš maždaug 2 cm (pasitaisau: dvigubai didesnių - 3,5-4 cm) skersmens paskirų gėlyčių. O užkišti ir nebaigti yra beveik tas pats, kaip ir išmesti.

Dar vienas kvailas dalykas yra tas, kad nors pati tas gėlytes sugalvojau - iš jų sunertas trikampis atrodo beviltiškai. Kol prisikasiu iki trikampio pagrindo, kuris būtų tokio ilgio, kad galėčiau apsijuosti apie savo užpakalį, iš paskos drieksis metro ilgumo šleifas. Nejuokinga.

Taigi, pristatau savaitės projektą Nr. 1 - neriamą skarą! (Kategorija: misija neįmanoma).