Ketvirtasis rugsėjo ketvirtadienis

Šią savaitę mane aplankė Nušvitimas. Eilinį kartą gromulavau, kam man reikia šito blogo apie rankdarbius, kai mano gyvenime tų rankdarbių tiek nedaug paliko... Ir suvokiau, kad esu rankdarbių sirgalė!

Na, kaip analogija krepšinio sirgaliui. Kada jis paskutinį kartą rankose laikė kamuolį, niekas (o juo labiau jis pats) tiksliai nepamena. Na, dažniausiai. Sąžiningai (arba nelabai) peržiūri visus krepšinio įvykius, pakomentuoja, džiaugiasi (arba liūdi). Žiūrėdamas svarbias rungtynės per televizorių nenusėdi vietoje, negaili kritikos ir garsiai rėkdamas žeria pamokymus žaidėjams ir treneriams.

Aš taip pat mėgstu garsiai pamokyti ir pakritikuoti. Ypač apie rankdarbius. Dažniausiai sėdėdama prie ekrano. Turbūt tai į gerą, ne (kad prie ekrano ir žodžiu)?

O dabar apie pamokymus, oi, patarimus.

Knitting daily radau patarimą, kaip nustatyti, ar siūlai panašaus storumo, t.y. ar siūlus galima naudoti kartu mezgant įvairiaspalvius mezginius. Paprasta: sulankstai languoto popieriaus lapą, kruopščiai užvynioji siūlą (kad siūlas eitų greta siūlo) ir suskaičiuoji vijas. Jei vijų skaičius tam pačiam langeliui skaičiui vienodas - storis panašus. Įdedu ir iliustraciją iš ten pat.

Nuo patarimų apie margą megztinį iš akrilaninių ir vilnonių siūlų (bendrai naudojamų tam pačiam megztiniui) susilaikau. Man tai atrodo nekoks pasirinkimas, bet pagrindimo ieškoti tingiu :D

Trečiasis Rugsėjo ketvirtadienis

Vėl reikia kažkaip suktis iš padėties. Tai nufotografavau pagalves, kurias "pagaminau" pavasarį. Apie jas rašiau čia. Na, prisipirkau užvalkaliukų gobeleninių audinių parduotuvėje po 1-4 Lt, prikimšau ir užsiuvau. Dalis jau išdalinta, likusios atrodytų maždaug taip:

Antrasis rugsėjo ketvirtadienis...

Praėjusį ketvirtadienį įrašo nebuvo. Susigriebiau per vėlai, o ir nervinausi, kad vis dar neturiu ką parodyti. Na, galiu pasakyti, kad pradėjau nerti baltą "kalnieriuką". T.y. tai kol kas primena apykaklę, tvirtinamą prie anuomet nešiojamų rudųjų mokyklinių uniformų. Nežinau, ar kas gausis, tai kol kas lai tai lieka apykakle.

Reikėtų paminėti, kad vasarą, pasisvečiavusi pas Liną, užsikrėčiau vytelėmis iš laikraštinio popieriaus, bet kol kas namuose egzistuoja tik palaidos susuktos vytelės sudėtos į indelį.

Bet, galiu parodyti kitų atliktus rankdarbius (pagaliau prisiruošiau juos nufotografuoti), kurie šią vasarą mane labiausiai pradžiugino:

Vaidos megztos riešinės - pačios nuostabiausios! Ir, be abejo, šiltos, žiema nebebaisi.

Ir sesės suverti karoliai. Koralai ir kažkoks akmuo. Atsisakau tikėti, kad tai dažyta plastmasė! (Yra ir taip teigiančių) Dabar tai mano mylimiausias papuošalas.

Rudeniui pasirodant

Atostogos baigėsi... O parodyti nelabai turiu ką. Nieko nepabaigiau, nieko nepradėjau. Bet, kaip visada, paplanavau :D Kiekvieną ketvirtadienį parašyti įrašą - apie tai, ką per savaitę sužinojau (apie rankdarbius, žinoma). Arba parodyti, jei ką pabaigsiu. Kol kas vakarais sėdžiu nuleipus, tai koks nors baigimas - mažai tikėtinas.

Pvz., ar žinojot, kad siūlą lengviau įversite į adatą, jei kirpsite įstrižai? O aš visada galvojau, kad tik tiesiai reikia kirpti.

Vasara

Atėjo vasara. Pusė metų jau praėjo... Hm, kol kas nelabai pasisekė nuveikti ką nors gero. Todėl nusprendžiau per atostogas kompensuoti ir veikti ką nors gero, pvz., ką nors suremontuoti, nudažyti. Ir, žinoma, gerai pailsėti! Gal vis dėlto pavyks atgaivinti maniją rankdarbiams taip, kad niekada jos nepamesčiau?

Geltona :)

Minėjau klaikių spalvų adatinę :)

Žinoma, kai sugalvojau ją nufotografuoti, paaiškėjo, kad fotoaparato baterija nepakrauta gan ilgokai. Tada liko tik senasis gerasis skenavimas. Nei dėl apšvietimo rūpintis, nei dėl aplinkos, įmeti, prispaudi mygtukų ir voila :)

Raštelis iš mano mylimo blogo "Mano tetos palėpė". Kažkada buvau naiviai ir entiuziastingai sugalvojusi, kad išsiuvinėsiu VISKĄ iš ten. Hm... dabar jau abejoju, kad apskritai ką nors daugiau siuvinėsiu, nors niekada negali žinoti, gal užplūs įkvėpimas kada?

Kai pabaigsiu iki Tikros Adatinės (kitais metais?) bus vėl proga pasirodyti.

Užuolaidos jau kabo. Uf.

Papildymas. Kažkada nufotografavau tą skarą. Ant klaikiai suglamžytos paklodės - vaizdas baisus. Perfotografuoti - tiiiiingiu :D

Pati skara, tai netinkamai ištempta. Į ilgį lyg ir ok, į plotį - ne. Nerandu tų spec. T-formos smeigtukų, kad juos galas...

Ir šiaip, pirmoji mano skara, prašom labai nesmerkti. Už tingėjimą perfotografuoti, žinoma, galima. Pakeverzojau baltai, kad būtų mažiau gėda. Vaizdelis nepagerėjo, tai nuoširdžiai atsiprašau, jei kas gaus akių smūgį, žiūrėdami į šią baisybę :(

Šis bei tas :)

Vis dėlto neįstengiau sukurpti rašinėlio. Gal kada pagaus įkvėpimas? Netyčia. Arba tiesiog užplūs prisiminimai, ir galėsiu parašyti kokį nors neilgą, įdomų pasakojimą. Kol kas gaunasi smulkmeniškas ir nuobodus - prirašai puslapį, pasibjauri ir numeti net nebaigus.

Rankdarbiai šiek tiek atsigavo - išsiuvinėjau klaikių spalvų (dar vienas spalvų eksperimentas ;)) adatinę, tik dar nesusiuvau, neprikimšau.

Numezgiau skarą - sena svajonė. Numezgusi nusivyliau - kažkoks apgailėtinas skuduriukas :( O atrodė, tiek darbo įdėjau... Ką gi, prieš galutinai nusiviliant ją išlyginau ištempusi (prieš tai pasiskaičiau ar tikrai galima :D) - ir voila - rezultatu esu labai patenkinta! Dar nefotografavau.

Kartu su tėčiu pertraukėm sesei sofą. Kadangi teko užsukti į baldinių audinių parduotuvę, prisipirkau gobeleninių užvalkalų pagalvėms po kelis Lt. Na, neatsispyriau pagundai, žinoma ir šiek tiek persistengiau, 10 nusipirkau. Tada visas prikimšau ir užsiuvau. Jaučiuosi šaunuolė! (nors tiek to ir siuvimo tebuvo)

Po to užsimaniau siūti :) Pasiuvau užuolaidas. Kol kas tik pusę reikiamo kiekio (dvejos), bet pagaliau, per du metus planavimo tai tapo nebe planu, o realybe :)

O neįgyvendintų planų ir pažadų dar devyyyynios galybės :(

Fotkės bus kadanors.